Su Ryanair‘u skridom iš Rygos į Londoną. Iš anksto internetu per tą patį Ryanair‘ą nusipirkome autobusų bilietus iki Victoria bus station už 14 svarų žmogui į abi puses. Su kupriakais ir žieminėmis striukėmis prasiskynėm kelią iki Bekinghemo rūmų tarp trumpom rankovėm ir be pėdkelnių mini sijonukais pasirėdžiusių anglių. Parkelyje dar spėjom lietuviškos keptos vištytės užkąsti, o tada undergoundu nusigavome iki Heathrow oro uosto.
Icelandair maloniai nustebino lėktuvuose esančiomis sėdynėmis – net Vykintui vietos kojoms buvo sočiai. Po trijų valandų skrydžio jau buvome Keflaviko oro uoste, kur mus pasitiko latvis. Tą naktį miegojom pas jį namuose, o pusryčiams gavome daug daug lašišos... Atsipirko ;) (nakvynė kainavo 24 eurus visiems su pusryčiais).
Nuo pat ankstaus ryto birželio 4 d. sėdome į savo amerikietišką forduką ir patraukėme į Islandijos pietus. Pirmiausia užtikome krioklį – nusukome nuo kelio pagal ženklus. „No neimas“ toks, bet ale kaip pirmas, tai patiko. Kitas objektas – vėl krioklys. Po juo galima praeiti, o fainumas tame, kad tuomet jį matai iš vidinės pusės ir tai tikrai atrodo gerai!
O toliau pagal planą nuvažiavome iki Skogafoss krioklio, kur bene įspūdingiausias foto galima padaryti. O užlipus ant jo – atsiveria graži panorama... Beje, vien dėl foto paskui grįžome prie jo, verta buvo tai padaryti:
Netoli pavažiavus nusukome į žvyruotą keliuką vedantį prie „Juodojo ledyno“ Myrdalsjokull. Sunku ištarti, bet pamatyti verta! Visas tarsi suodinas, labai patogus priėjimas. Tiesa keliukas mūsų forduką išgąsdino, bet mes nepasidavėme. Taupymo sumetimais kačių nesinuomavome, bet pamatę didelę grupę turistų su katėmis ir apsidžiaugėm – jokio kaifo tokioj masofkėj po ledyną vaikščioti.
Islandija garsėja pufino paukščiais, vadinamais vandenyno klaunais – mat jie tikrai juokingi: pusiau pingvinai o snapas ryškiai raudonas. Nerasite nė vienos parduotuvės be suvenyrų su juo: pradedant puodeliais, atvirukais, magnetukais, maikutėmis ir t.t. Deja birželį kaip tik privažiavimas prie jų uždarytas, nes perėjimo laikotarpis. Gaila dėl to, na bet parduotuvėse matėme nemažai iškamšų J Bet važiuojant link Dyrholaey yra nuostabios rudos uolos, kuriose savaime norisi žaisti slėpynių ar gaudynių...
Prisišokinėję ant nuostabių uolų patraukėme link juodojo paplūdimio Vik‘e - Reynisdrangur, kuris yra įtrauktas į top 10 pasaulio paplūdimių (US magazine). Iš čia matosi „juodieji pirštai“ išlindę vandenyne, o šalia – uolos tarsi žmogaus išskobti stulpai – bazalto uolos. Kaip tik prieš mums atvažiuojant vienas pensininkų autobusiukas, ryškiai choristų, su dirigentu, susėdo ir pradėjo traukti giesmę. Efektas dar didesnis...
Jau pakankamai nusikalę nusprendėme susirasti išsirinktą kempingą prie pat didžiausio ledyno Europoje - Vatnajokull, į jį bevažiuojant ženklas – graži vieta. Aišku pasukame... Pasirodo puikus privažiavimas prie vieno iš ledyno „liežuvių“. Lipome į kalną, grožėjomės ledynu, pasijutome niekais šalia tokios didybės...
Jau buvo gerokai po devynių, kai nusigavome iki kempingo. Didelis, labai kultūringas, tvarkingas. Recepcija dirba nuo 9 iki 21 val., tad neradę kur susimokėti, pasistatėme palapinę ir apsidžiaugėme taip gerai apsirūpinę duty free velnio lašais :) Kainos ypatingai geros išvykstant iš ES. Čia pirmą kartą patyrėme baltųjų naktų privalumus, mat Carcasoe žaidėme prie natūralaus apšvietimo iki kokios pirmos. Dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (paminėtų aukščiau) iš kempingo išsikraustėme prieš devynias... Nusipirkę žemėlapį už 50 kronų išsiruošėme į 3 valandų trekingą. Maršrutą išsirinkome tą, kuriame galima pamatyti krioklį apsuptą kabančių bazalto uolų ir tuomet pasukome ta kryptimi, kuri veda prie ledyno. Pasirinkimas vykęs!
Po gero trekingo sekantis tikslas – ledų lagūna – Jokulsarlon. Tai nuo ledyno lūžtančių ledo gabalų ežeras, kuriame juda ledai, plaukioja ruoniai, o žydra spalva tiesiog rėžia akį. Esi užburtas to grožio ir tiesiog stovi ir žiūri pakerėtas. Čia galima pasiimti kelionę laivuku po lagūną, tačiau mes užlipome ant kalniuko ir viską stebėjome iš aukštai.
Tą vakarą išsirinkome kempingą Eglistadir. Va tada ir pastebėjome, kad islandai nelabai linkę bendrauti, mat prie kempingo įvažiavimo namukuose moteris sėdėjo, bet į jokį kontaktą nesileido – net neatrakino durų, mat darbo laikas jai buvo pasibaigęs, o matyt ir per televizorių rodė ką nors įdomaus. Įvažiavome, apsistojome, niekas mūsų nejudino, ryte pavalgėme ir ramiai išvažiavome iš kempingo, tad kempingo kainos taip ir nesužinojome...
Kitą dieną nusprendėme pavadinti „diena be krioklių“, mat jų jau buvome prisižiūrėję sočiai. Patraukėme į karštuosius žemės taškus – Hverarond. Pasijutau tarsi patekusi į kitą planetą arba į Holivudo dekoracijų studiją... Aplinkui ryškiai oranžinės ir geltonos spalvos, šniokščia kažkokie žemės dariniai, verda pragaras – kažkokios purvo duobės... Kvapas ne pats maloniausias – supuvusių kiaušinių... Tad viską apžiūrėję patraukėme pėsčiųjų trasa (užrašas, kad nuo čia kelias yra on Your own risk) į kalną ir nuo kalno.
Gerokai nuvargę sėdome į mašiną ir nuvažiavome į čia pat esantį jau nebeveikiantį kraterį Viti. Apėjome aplink jį, teko ir snieguotą jo šlaitą įveikti...
Beje, į jį važiuojant reikia pravažiuoti islandų pasididžiavimą – jėgainę.
Krafla – veikiantis krateris, paskutinį kartą išsiveržęs 1975 metais ir lavą paskleidęs 3-8 km spinduliu... Aišku, einame ir į jį, nors vėl parašyta, kad riziką prisiimate patysJ Niekada negalvojau, kad gali būti tiek daug lavos... Na labai daug. Keistas jausmas vaikščioti ant kalno pilno lavos ir aplinkui matyti tik lavą. Pėsčiųjų takais eidami mes čia užtrukome daugiau nei dvi valandas.
Kempingą pasirinkome šalia Myvatn ežero. Vieta puiki – žalia pievelė ribojama lavos liežuvio, už kurio matosi bažnyčia, kurios lava mistiškai neužliejo, nes kunigas labai meldėsi... Čia jau randame, kur susimokėti už kempingą. Nors labai giriamas Lonely planet jis nebuvo idealus – dušai veikia tik vieni, toks gerokai pasenęs..., bet už tat vaizdas – super.
Nuo kempingo visai netoli lavos nacionalinis parkas – Dimmurborgir, kur 2000 metų senumo lava sukūrusi gana keistą lavos „mišką“.Tą vakarą save palepinome ale „Blue lagoon“ (taip vadinasi terminiai baseinai šalia Reikjaviko, bet ten jie dvigubai brangesni), kaina žmogui – 40 Lt. Verta! Vandenėlis šiltas, aplinka labai natūrali, nepalyginsi su kokiais slovakų terminiais baseinais.
Kitą rytą bandėme privažiuoti vieną didžiausių kraterių – virš 1 km skersmens, bet iš pirmo karto nepavyko, tad nuleidome rankas ir patraukėme prie Myvatno ežero pseudo kraterių (na aš labai norėjau ant jo užlipti ir pasivaikščioti, bet vienas lauke juk ne karys...).
Važiuodami virš salų matėme, kaip kažkas rūksta. Prisižiūrėję visokių keistų žemės darinių iš vakaro nusprendėme, kad ir čia matyt žemė garuoja. Prisiparkavome, išlipome iš mašinos, o ten moškių nors rieškutėm semk. Stulpais būriais stovi. Pasirodo jokia ne žemė garuoja, o moškių būriai plaikstosi ore... Tad sulindom atgal į mašiną ir atsisakėm šios plano dalies.
Nemažai pavažiavę (kai kas pamiegoję ;)) atsidūrėm Jokulsa nacionaliniame parke. Didžiausia įžymybė čia Detifoss – didžiausias krioklys visoje Europoje.
Sakyčiau ne mažiau jam nusileidžia pats kanjono grožis – tikrai kažkuo primena Amerikos didįjį kanjoną.
Paėjus nuo jo kokį pusvalandį kitas krioklys - . Jau nebe toks įspūdingas po Detifoss‘o, bet pasivaikščiojimas už tat fainas.
Pakeliui į Akuery užsukome į Asbyrgi kanjoną – ledynų įsispraudimo antspaudą.
Tą sekmadienio vakarą šventėme Jurgitos gimtadienį, todėl nakvynei buvome išsirinkę miestą Akueyri, mat turėjo vykti žvejų šventė. Gal ji ir vyko, bet mieste to toli gražu nesimatė... Na bet už tat neblogas kempingas pasitaikė, o jau ir miesto (labiau gal kaimelio) vaizdo buvome pasiilgę.
Tolesnis kelionės tikslas – Rough guide aprašytas vienkiemio – fermos terminis baseinas Gretisloug, kaip vienas iš top 20 not to miss in Iceland. Nuo mūsų kelio nusukti nedaug tereikėjo, tad nusprendėm būtinai aplankyti. Iš tiesų – vienkiemis, aplinkui pievos, kalnai ir vandenynas. Ir prie pat vandenyno ale kubilas iš akmenų su terminiu vandeniu. Sakyčiau kaip už 6 litus žmogui tikrai viena iš vietų not to miss in Iceland.
Pakeliui pravažiavome kitą turistinę vietą – tipinius senovinius islandų namelius, kurie yra apkloti žole. Atrodo kaip hobitų nameliai tik ne apvaliomis durelėmis.
Nakvojome labai fainame šeimyninio versliuko kempinge, tokioje dauboje, tačiau vos užlipus į kalniuką atsiveria nuostabus vaizdas. Kaina žmogui – 6 litai.
Toliau nusprendėme užsukti į Snefellsnes iškyšulį. Vat čia manau buvo ne pas geriausias pasirinkimas, mat kelias tolimas, o pamatėm ne tokias jau įspūdingas vietas... O gal tiesiog jau buvome persisotinę įspūdžiais gražesnių vietų. Bet, anyway, pamatėme neblogą stačią pakrantę, kur lava tekėjo į vandenyną, vieną mini trekingą paėjome pakrante...
Nuvažiavome į ledyną Snefell, mat tikrai geras priėjimas prie jo ir galima juo pačiu eiti. Kaip ir buvome nusprendę su sniego motociklais juo pasivažinėti, bet nuo šių norų kaina mus atbaidė (jei gerai atmintis veikia – apie 200 lt žmogui valanda). Taigi paėjome juo ir nusprendėme, kad mums per sunku... Sniegas klampus...
Ši diena tikrai jau gerokai prailgusi buvo nuo važiavimo mašina ir neįspūdingų vaizdų, tad nenorėdami, kad ji būtų tokia „so so“ nusprendėme dar tą pačią dieną užlipti į aukščiausią krioklį Islandijoje Glymur. Tai pavadinčiau vienu geriausiu trekingu Islandijoje ir pačiu gražiausiu vaizdu! Ne kriokliu, nes jis nebuvo toks jau įspūdingas, bet pats bendras vaizdas – kaip nupieštas animaciniam filmukui. Tai ilgo siauro fiordo galas, kurio spalva – ryškiai žalia, į galą jis taip susiaurėja, kad krioklys vos matosi, o žuvėdros ištisai migruoja iš vienos fiordo pusės į kitą. Vaizdas – 10 balų. Pats trekingas irgi vertas dėmesio. Eilinį kartą susidūrėme su užrašu, kad tolimesnis kelias yra on your own risk.... Gražus keliukas žydinčių lubinų lauku vedė į kažkada upės padarytą olą, pro ją pralindus atsiduri prie upės, paėjus jos pakrante prieini rastą. Aišku jį reikia perlipti, o tada jau kopimas į kalną. Pakankamai sunkus, mat pradėjo linoti ir pirmą kartą mums prireikė tikros apsaugos nuo lietaus – taip vadinamų pončų. Kelias molėtas, tad vietomis slidu, kabinomės ir į šaknis ir į krūmus. Bet atsivėręs vaizdas tikrai buvo vertas tų dviejų valandų pastangų.
Tą vakarą atsisveikinome su savo Forduku Keflavike ir persėdome į visureigį. Gerokai padrožtą, bet dyzelį, tad nusprendėm, kad bus pakankamai taupu. Nakvynę pasirinkome prie pat – Keflaviko kempinge Alex camping, nes jėgų limitas po visos dienos, o ypatingai po Glymuro, artėjo prie nulio. Kempingas geras, rekomenduotinas, 20Lt žmogui;)
Nebuvo progos aprašyti mūsų laisvo laiko parduotuvėms ir pigiojo tinklo Bonus laikų prasilenkimų. Jau Lietuvoje būnant išsiaiškinau, kad pigiausias maisto tinklas Islandijoje – Bonus. Bet problema ta, kad jis dirba nuo 12 iki 18 valandos... Ir tik savaitgaliais nuo 10 val... Kada bevažiuotume mes vis rasdavome uždarytas duris, tad tekdavo pirkti kitur. Ir pagaliau mes vieną kartą atvėrėme jo duris! Kainos iš tiesų čia pigesnės nei kitur, bet nuo pvz. kokio „Netto“ nelabai skyrėsi. Pirkome kiaulieną, kadangi dėl visuotinės kiaulių gripo psichozės kainos buvo geresnės nei Lietuvoje! Gera kaina buvo lašišai, įvairiems padažams, ryžiams, makaronams ir t.t. Nustebino tik vištiena – už kilą jie nori 45 litų... Na nukrypimų užteks.
Pirmąją dieną pasiėmus džipą pervažiavome Reikjaviką ir Rimvydas suprato, kad tos nudrožtos mašinos sankabai būtina greitoji pagalba... Teko susiskambinti su latviu ir laukti, kol atveš kitą mašiną. Tad pusė dienos nuėjo šuniui ant uodegos. Pakeitė į kitą mašiną – automatą 2,3 l varikliu, kitaip sakant benzo rijimo mašina... Kaip supratom po keliones 100km ji naudojo beveik 20L... Beje, benzas pas juos pigesnis nei Lietuvoje. Ten buvo apie eurą, kai tuo tarpu lietuvoje už litrą prašė apie 3,70 Lt.
Pasiėmus džipuką pagrindinis tikslas buvo nacionalinis parkas – Landmannalaugar. Kad nebūtų taip nuobodu važiuoti (beje mašinoj būdavo ir kortom lošiama ir knygos skaitomos na ir aišku miegojama), nes kelias tolimas ir ne aukščiausios rūšies, tad užsukome kojyčių pramankštinti prie krioklių – Stong. Ten yra labai sena ferma ir tolėliau paėjus pilna mažų kriokliukų.
O tada į ilgą kelią į Landmannalaugar. Nelabai galiu komentuoti kelio kokybės, nes praktiškai visą laiką pramiegojau :) bet kiek suprantu ištisai važiavome lavos laukais
ir džiaugėmės, kad nesame su fordu, nors buvo ir lengvųjų mašinų kelyje. Jau įvažiavus į nacionalinio parko teritoriją dar nemažai teko kratytis, važiuoti pusiau apsnigtais keliais (birželio vidurys...), pasirodo tą kelią atidarė tik prieš 5 dienas... Ir tada už posūkio atsivėrė panorama – rudi kalnai aplieti baltu glajumi (sniegu).
Norisi ištisai fotografuoti, bet kuo tolyn – tuo gražyn. Privažiavome slėnį, kurio šonu teka sraunoka upė. Šalia – parkingas. Pilnas mašinų, o už upės – kelias....
Chm... Išlipome, pėsčiųjų tiltuku perėjome upę apsižvalgyti, kas mūsų laukia toliau. O ten – kempingas. Nuostabioje vietoje: iš vienos pusės glajumi aplieti kalnai, iš kitos pusės pro kalnus išsiveržusi lava, šalia teka garuojanti upė su terminiais vandenimis. Kempinge stovi trys mašinos, o tai ženklas, kad upę pervažiuoti galima. Tad vyrai atgal į mašiną, o mes kumščius laikyt, kad neužpiltų variklio. Pervažiavimas sėkmingas, adrenalino kiekis pas vairuotoją jau ties normos riba:)
Su kempingo administracija bandėme derėtis dėl kainos namukuose (sleeping bag accomodation), bet į mus pasižiūrėjo kaip į ateivius. Jie čia TIKRAI nesidera... Na nusprendėme bent vieną naktį pasilepinti ir apsigyventi namuke (kaina – 60 Lt žmogui)! Ten pilna gultų, išsivynioji miegmaišį ir puti sau į akį. Pasisekė, mat tą vakarą pradėjo lynoti, o mes šiltai ir sausai sėdėjome bendroje virtuvėje ir valgėme skanią vakarienę. Beje tą vakarą (juk netemsta, tad laiko ribų nelabai yra) išėjome į trekingą aplink lavos lauką. Maždaug 2,5 valandos kelio, bet pamatėm labai daug: green canyon – žalias kalnas, toks apgaravęs, red mountain (garuojantis su sieros kvapeliu) nemažai kelio pėdinome sniegu...
O cia musu namukai.
Kitą dieną laukė ilgas 5 valandų žygis kalnų viršūnėmis. Nusikalėme juodai: pradžioje kopi į statų kalną (ramina tik nuostabi panorama),
kai į jį užkopi, pamatai, kad tolėliau dar viena – aukštesnė viršūnė... Ir taip pėdinom pėdinom, tai per sniegą, tai takeliu.
Vaizdai pasakiški – matosi visas lavos laukas, tekančių upeliukų slėnis, oranžiniai kalnai, kitoje pusėje – juodi kalnai.
Žodžiu spalvų margumynas! Tuomet kalno šlaitu žemyn į slėnį. Ten pilna upeliukų, tad ieškai vietos, kur jį peršokti ir ištisai šokinėji (vienintelė likau sausomis kojomis). Pasirodo šiuo taku ėjome pirmieji šiais metais ir tuo labai didžiuojamės!
Vakaro tikslas pasiekti geizerį. Pasirodo geizerių pavadinimas kilęs iš Islandijos, kadangi šalia miestelio Geissir ir yra tas žymusis geizeris – Strokkur šaunantis vandenį į orą kas 6-8 minutes iki 30-35 metrų. Tai retenybė pasaulyje: yra vos keli veikiantys geizeriai.
Vieta magiška – traukia akį ir nesinori atsitraukti, mat tas netikėtumo jausmas labai malonus. Stebi tą „skylę“ ir lauki, kad virš jos pasirodys burbulas ir šaus į viršų su nežmoniška jėga... O ten vis susburbuliuoja kas nors ir nešauna... Mes užburti ten stovėm jaučiu kokias 2 valandas... Kadangi kempingą pasirinkom prie pat jų, tai dar ir vakare atėjom paveizėti. O dar ir ryte.
Nuo geizerio prie kitos turistų nušlifuotos vietos – Gullfoss krioklio. Kadangi geizeris, Gullfoss krioklys ir plokščių sandūra yra vadinama golden cercul ir yra labiausiai promotinama Islandijoje (mat tai netoli nuo Reikjaviko), tai čia pirmą kartą susidūrėm sus turistiniais autobusais. Gražus tas Gulfoss‘as, bet nuo krioklių jau sotu...
O taip atrode musu ir turistams vezioti skirti džipai...
Toliau prie islandams labai svarbios vietos istorine ir geografine prasme – Pingvellir nacionalinio parko. Istorine prasme, nes tai vieta, kur susibūrė pirmasis parlamentas iš vikingų, o geografine prasme, nes tai vieta, kur susiduria dvi žemės plokštės – Amerikos ir Europos. Esmė ta, kad labiau tiktų žodis išsiskiria, mat tai vieta, kuri Islandijoje kasmet 2 cm praplatėja dėl plokščių judėjimo – jos tolsta viena nuo kitos. Vaizdine prasme vieta manęs nesužavėjo, bet tai manau dėl to, kad aš jau buvau persisotinusi visų gražių vaizdų, o ten esančio krioklio net nenufotografavau, na keik galima? Buvo tik viena diena be krioklio...
Paskutinė stotelė – Reikjavikas. Apsistojome miesto kempinge. Reikjavikas pasirodė kaip meniškos sielos žmonių miestas. Visi su savo stiliuku, juos Panevėžy garantuotai vadintų paplaukusiais... Senamiestis nedidelis, mediniai dviaukščiai namukai, jų įžymioji Hallgrimskirja bažnyčia pasirodė labai šviesi ir labai paprasta. Pats miestas nedidelis, kažkuo primena Klaipėdą. Daugiau nei dieną čia tikrai nėra nei ką žiūrėti nei ką veikti...
Kitą dieną išskridome į Londoną, kadangi lėktuvas leidosi 20 val., o kitas skrydis į Rygą buvo 6 val ryte, tad pasibastėm po naktinį Londoną ir nusikalę visą kelią pramiegojom iki Rygos.
Kas liko nepaminėta: avys. Jų ten daug, labai daug. Suteikia grožio peizažui.
Žmonės. Jų mažai, labai mažai. Būdavo valandų, kai mes nesutikdavome kitų automobilių... O miesteliai atrodo kaip iš siaubo filmų, kurių turinys – atėjo virusas į kaimą ir žmonių neliko...
Pasibaigus kelionei Islandiją apibūdinčiau šiais 5 žodžiais: kriokliai, lava, avys, ledynai, lietus... Džiaugiuosi, kad 2007 metais vyras į savo penketuką įrašė Islandiją...
Pranešimai
